Antras įrašas
Scenos jaudulys kankina visus, bet kaip su juo susidoros Neringa?
Jaudulys. Baimė. Begalinės pastangos. Tai žemiški jausmai, kurie susimaišę gali duoti nerealių vaisių, bet reikia būti atsargiam, nes nežinai, ar tai bus į gerą, ar viskas pasuks į blogąją pusę.
Jau keletą metų groju gitara, bet išeiti prieš didesnę auditoriją negu mano šaldytuvas niekaip nerasdavau jėgų.Turiu nuostabų mokytoją, mokantį mane groti šiuo instrumentu, ir turiu būti dėkinga jam už pasitaikiusią progą parodyti savo sugebėjimus.
Vieną snieguotą antradienio popietę baigiantis pamokai išgirdau pasiūlimą:
-Mūsų mokykloje lygiai po savaitės vyks talentų šou. Manau esi pasiruošusi parodyti, ką sugebi.
Nervingai prikandau lūpą jau ruošdamasi atsakyti, bet mokytojas kalbėjo toliau.
-Tu tikrai puikiai skambini gitara.Jeigu sugebėtum įveikti scenos baimę , manau daug pasiektum.
Nepatenkinta pakraipiau galvą.
-Pamastyk: juk gyvenime yra žymiai baisesnių dalykųuž dvijų minučių kūrinį, kurį tau reikės sugroti prieš auditoriją.
Atsisveikinusi su mokytoja patraukiau namo. Neinau, kodėl, bet tie žodžiai mane paveikė. Juk iš tikrųjų pasaulyje žmonės badauja , kas minutę miršta, pykstasi, serga nepagydomomis ligomis, praranda stogą virš galvos, o aš drįstu atsisakyti tokios progos. Tai paika. Ech na ir bailiukė. Nusprendžiau.Rytoj iš ryto susiradusi mokytoją pasakysiu , kad sutinku.
Rytas. Nerimaudama glamžau megztinį. Greičiau jis ateitų, nes galiu persigalvoti.
Penkios minutės. Dešimt minučių.Jo vis dar nėra, o pertrauka eina į pabaigą.
Dvi minutės.Duodu jam dvi minutes- jei nepasirodys, vadinasi, pats likimas nusprendė, kad ten nedalyvausiu.
Ritmingai mušdama koją į grindis bandžiau nusiraminti.Tiesiog reikia kantriai palaukti.
-O Neringa.Nejaugi persigalvojai?
Su juo atėjęs vaikinukas nusišypsojo kreiva šypsena( tai mane sutrigdė), betnurijusi kartų nervų gumulą prakalbau.
-Kaip matote, taip.-nužvelgiau nepažįstamąjį.
-Čia Edvinas,- supratęs mano nebylų klausimą atsakė mokytojas.-Jis taip pat dalyvaus tame renginyje, taip pat gros gitara, tik elektrine.
Iš tikrųjų man ir nerūpėjo, bet savo konkurentus visuomet verta pažinti iš anksto. Nuskambėjo skambutis.Vis dar neatitraukdama akių nuo vaikino juodais kaip anglis plaukais ir su keistai miela šypsena bandžiau eiti į pamoką.
-Ar ko nors lauki?-mielai pasiteiravo Edvinas.
Nusukau akis ir nieko neatsakiusi nuėjau.Tikriausiai pagalvos kad aš nebylė, mokanti ištarti tik vieną frazę '' kaip matote taip''.Per vėlu graužtis- dabar turiu kreipti dėmesį tik į konkursą.
Svaitė prabėgo taip greitai, kad net nespėjau nuveikti nieko įpatingo. Kiekvieną vakarą skambinau gitara- mažiausiai po dvi valandas.Nuo pirštų pradėjo luptis oda, nuo įtampos negalėdavau užmigti. Vis galvojau ir galvojau ar man pavyks. Ar nesusikirsiu? O jei susikirsiu, kas tada ? Tuomet taip ilgai kurtas pasitikėjimas savimi subliukš kaip muilo burbulas.Labai tikiuosi, kad taip neįvyks...
Siaubingojo antradienio rytas prasidėjo katastrofiškai.. Ryte negalėjau nieko valgyti, nes pykino-tikriausiai nuo jaudulio. Droždama į mokyklą praėjau draugės Gabijos namus, turėjau grįžti atgal, o galiausiai visu ūgiu išsitiesiau ant esfalto.Taip staigiai griuvau Gabija net nespėjo sureaguoti.
Prieš generalinę repeticiją vaikščiojau balta kaip drobė, bet tik įžengusi į mokytojo kabinetą pasijutau geriau , lyg sedėčiau namie prieš savo baltąjį šaldytuvą.
-Sveika Neringa.-traukdama gitarą iš dėklo išgirdau mokytojo balsą-pasiruošusi?
-Na galima sakyti ir taip,-nervingai šyptelėjau.
eCh ir vėl tas Edvinas... Kaip nuolankus šunytis atėjas išpaskos.
-Labas-pasisveikino jis.
-Labas,-kuo abejingiau atsakiau.
Jeigu čia bus pašalinių net nesiruošiu repetuoti.
-Neringa pradėk pirmaTu grosi ''Foje'' dainą ''Laužo šviesa'' taip?
-Taip mokytojau, bet manau apsieisiu ir be repeticijų.
-Kaip žinai.
Ryžtingai linktelėjau nors taip nesijaučiau. Visą pusvalandį klausiausi kaip Edvinas elektrine gitara grojo '' The Eagles'' kurinį ''Hotel colifornia''- pavydėjau jam tokio balso ir gebėjimo mikliai judinti pirštus. O kaip grosiu aš ?.. Reikės nepamiršti dainuoti.. Jei jaudinsiuosi taip kaip dabar, nieko gero nebus.
Salės užkulsiai. Visi laimingi, patenkinti bendrauja vieni su kitais o aš negaliu pratarti nė žodžio.Net burna išdžiuvo. dalyvių sąraše esu trečia. Tojau mano eilė. Reikia susikaupti ir nesijaudinti tada viskas bus gerai. Užsimerkiau.Tiesiog įsivaizdavau kokį malonų dalyką, kad ir didelę porciją ledų su šokolado gabaliukais.Mmmm... Niam niam tikras skanumėlis.
-Odabar pasitikite gitaristę Neringą-ji mums pagros ir padainuos grupės ''Foje'' dainą ''Laužo šviesa''- pasigirdo vedėjo balsas.
Tie plojimai... Man ėmė svaigti galva, bet nedrąsiais žingsneliais vis dėl to išėjau į sceną ir atsisėdau ant specealiai man paruoštos kėdės.Pirmą akordą sugrojau gerai, antrą taip pat, tuomet uždainavau.Nužvelgusi salėje sėdinčius žmones suabejojau ir ... mano balsas užlūžo.Kilo mažas šurmulys, bet nutariau nepasiduoti bandžiau dainuoti toliau. Pirštai nuslydo nuo stygų ir pasklido džergiantis garsas.Paigirdo juokas .Mano žandus išpylė raudonis- jau ruošiausi bėgti- lyg triušis pamatęs lapę.TAčiau tuomet atėjo mano gelbėtojas ir užgrojęs skambia elektrine gitara uždainavo mielu ausiai balsu. Klausiamai pažvelgiau į Edviną, bet jis tik mirktelėjoir nežymiai pakreipė galvą į mano instrumentą.Supratusi jo užuominą prisijungiau groti kartu.Nebebuvo, baisu nes žinojau kad esu ne viena jaučiau kad tą naštą, slėgusią mane visą savaitę , jis pavertė maloniu pasilinksminimu vos per akimirką.
Niekas nevyksta šiaip sau-kiekvienas įvykis turi prasmę.Jeigu kartais nesurikuosi, gali prarasti didžiausią galimybę savo gyvenime ir netekti progos patirti kažką naujo ..
LAUKITE TĘSINIO...

Pirmas įrašas.


Keista į dienoraštį rašyti ne tik apie save. Dar keisčiautaip ryškiai suvokti kito jausmus...Gyvenimas viską supina į didelį gijų kamuolį. Nors ir kaip bandytum išsisukti, su kiekvienu nepažįstamu, esi kažkaip susiijęs. Girdėjai apie jį paskalų, matei praeinantį gatve, ar netyčia prisilietei sausakimšoje minioje. Toks jau tas likimas - nežinai, kokia bus rytdiena, nežinai kokį naują veidą pamatysi.
Taigi..
Šis rytas nebuvo išskirtinis. Tingiai atsikėlusi iš lovos pavalgiau ir traukiau į mokyklą. Gabijai nebuvo pirmosios pamokos, tad pėdinau viena ir ritmingai girgždinau sniegą. Drabužinėje palikusi paltą sustojau prie pamokų tvarkaraščio. Ir tada (nwžinau, kokia trauka paskatino) pažvelgiau pro pirmojo aukšto langą į galinį mokyklos kiemą. Ten stovėjo būrelis vaikinų ir kvatodami spoksojo į raudoną sniegą.Raudona sniegą? Išpūčiau akis. Po galais kraugjas. Dabar jau delnais įsirėmusi į stiklą stebėjau situaciją. Smulkus neaukštas berniukas susirietęs gulėjo sniege, o da vieną skaudų spyrį į pilvą ruošėsi paleisti.. One. Ne kas kitas kaip Edvinas. Vnomis plūstėjo pyktis. Net nepajutau, kaip trenkusi lauko durimis jau žingsniavau šaltyje. nespėjusi prieiti išvydau baisiausią vaizdą savo gyvenime-tas nevisprotis spyrė taip , kad varkšelio akys nuo skausmo išsiplietė ir vėl užsimerkė.
Šokau artyn šaukdama.
-Gyvuly tu. Tau dar juokinga?Nieko daugiau nesugebi, tik spardyti mažesnius?
Pajudinau berniuką.
-Kaip tu ?
-Palikime balandėlius kartu.Pagaliau ji surado savęs vertą.Sugriežiau dantimis. Nesileisiu iki jo lygio-nesiruošiu ginčytis, tuo labiau kad Edvinas toks neprognozuojantis-dar vožtels man. Gerai, kad čia nėra Gabijos:nemato kokia šiukšlė jo giminėje.Mano keiksmus mintyse patraukė duslus garsas. Atsisukau. Edvinas klūpėjo. Nuo jo lūpos varvėjo tirštas kraujas. Pažvelgiau į ką tik atėjusį vaikiną-tas veidas man pažįstamas.. Jis mokosi 10B.Kol mąsčiau Edvinas atsistojęs pasitrynė lūpą.
-Ne visi namie?
-Užkliuvo mano brolis?
-Nereikėjo kreivai žiūrėti,-arkliškai išsiviepė-Nori ir tu ?
-Skirtingai nuo pradinukų aš moku apsiginti.Vaje o ką daryti man? Nors ir kaip stengčiausi , ne mano jėgoms visus išgelbėti.
-Mariau- lemendamas bandė stotis mažylis.
-Nešam iš čia kudašių-pastvėrusi jį už rankos pradėjau temti.
-Ai-suaimanavo.Paleidau jo ranką.
-O mano brolis?
-Nesijaudink.Jis viską sutvarkys.Atsisukau patvirtinti ką tik ištartus žodžius.Iš siaubo skrandis kone apsivertė.Marių laikė du aukšti vaikinai, O Edvinas užsimojęs smogė savo kietu kumščiu jam į pilvą.Sustojusi neleidau berniukui atsisukti.Stengiausi paslėpti savo baimės kupinas akis.
-Ar kas atsitiko?-paklausė mažylis.Be isterijos.Turiu nesukelti panikos.
-Žinoma, ne- per daug dirbtinai nusišypsojau.-Einu pasikalbėti su tavo broliu,o tu bėk už mokyklos kampo ir jokiu būdu negrįžk atgal.Kai viskas baigsis ateisime tavęs pasiimti.Supratai?
Jis liktelėjo ir mažais žingsneliais nubėgo.Pažvelgiau kojomis kažką bandantį padaryti Marių ir mintyse susidėliojau planą.Nėra ko laukti-reikia veikti.Parpuoliau ant kelių. Nuo sniego šaltumo pradėjo gelti kojas,bet ne tai dabar svarbiausia.
-Aaaa.-sustugau, kiek tūrėjau jėgų.-Padėkite.Mano kojos šąla.
Egoistiška bet reikėjo kažkaip atkreipti dėmesį.Mačiau, kaip mokykloje prie langų pradėjo būriuotis mokiniai, o kai kurie mokytojai jau skubėjo į direktoriaus kabinetą. Puiku kaip tik- to ir siekiau PAGALBOS. Išbėgus direktoriui ramiai atsistojau. Paskui jį į kiemą sublūdo kone visa mokykla. Nusišypsojau.Edvinas su draugeliais paleido Marių.Jis bandė atsistoti tiesiai,bet akyse matomas kausmas neleido.
-Kas čia vyksta ?-nužvelgęs mane ir kruviną sniegą, kuris skyrė mus lyg fronto linija, paklausė direktorius.
O taip. Ką dabar sakyti? Šios plano dalies neapsvarčiau...
-Manau jums išsamiai paaiškins Edvinas.-parodžiau pirštu į megztinį glamžantį vaikėzą. Direktorius jį nužvelgė rūsčiu žvilgsniu, o aš tyliai nukėblinau kampo link, kur slėpėsi berniukas. Mažylis sėdėjo susirietęs į kamuoliuką ir lingavo pirmyn, atgal.
-Stokis nes sušalsi.
-Man labai skauda ranką.
Apžiūrėjau jo kruviną striukės rankovę. Tas keistas traškėjimas nežadėjo nieko gero.. Padėjusi jam atsistoti nuvedžiau pas mokyklos seselę.Penkiolika minučių stovėjau už durų ir laukiau nuosprendžio- tai rimta ar ne ?
Pradėjusi graužti paskutinį ilgą nagą , pamačiau ateinantį Marių. Abėjingai nusisukau;aš jo vistiek nepažįstu.
-Kur mano brolis?-pasigirdo tvirtas balsas.
-Pas seselę.Nuvedžiau nes manau lūžo ranka.
-Jeigu nukentėjo nors vienas jo kaulelis, patykosiu Edvino, nes muštis su visa gauja-ne mano naudai.-išsišiepė, lyg būtų patenkintas savo žygdarbiu.
-Pirmiausia pats žaizdas išsigydik.-pasakiau abėjingu balsu.
Nieko neatsakė. Gal įsižeidė ? Nesvarbu, nes elgėsi kvailai puldamas į pakvaišusių vilkų būrį, nors tenka pripažinti tai narsu.
-Ačiū...- po kelių tylos minučių išlemena jis.-Kad išgelbėjai mano brolį ir padėjai man... Kaip iš merginos tai labai drąsu.
-Ai tai mano kasdienybė.-susiraukusi pavarčiau akis.-Gelbėti kitus ir gadintis nervus.
Jis nusijuokė ir įdėmiai spoksojo į mane.
-Pala juk tu ta tylenė Vilmos draugė..
Vilma- buvusi mano bičiulė, kuri elgėsi su manim kaip su skuduru.
- Nebe Vilmos draugė ir ne kokia tyli.
Vėl tas juokas.Mažą šypsenėlę išspaudžiau ir aš. Sėdint tyloje iš seselės kabineto išėjo berniukas su aprišta ranka..
-Kaip tu ?-pripuoliau.
-Išplyšęs raumuo.-linksmai išsišiepė.
Garbės žodis aš vyriškos lyties niekuomet nesuprasiu.. Skausmas ir muštynės, muštynės ir skausmas- jiems tai patinka.
Po visko dar gerą pusvalandį kalbėjome. Išsiaiškinau kad mažylio vardas Tadas ,O Marius yra vienas iš geriausių Vilmos draugų. JIs galvojo, kad esu tyli ir nedrąsi pelytė, nes kažkada buvome susitikę, po šendienos įvykių vaikino nuomonė pasikeitė. Tiesą sakant, jo nepamenu, bet Marius prisipažino, kad jau tuomet kažkuo įsiminiau. Paglostė širdį, bet tik tiek.
Vis dėlto keistas tas gyvenimas. NeŽinai ką tau likimas atneš kitą dieną , bet gali būti tikras, suves su nepažįstamu žmogumi, nes su kiekvienu kažkaip esi susiijęs, o už dalį-net atsakingas.
Laukite tęsinio....