Antras įrašas
Scenos jaudulys kankina visus, bet kaip su juo susidoros Neringa?
Jaudulys. Baimė. Begalinės pastangos. Tai žemiški jausmai, kurie susimaišę gali duoti nerealių vaisių, bet reikia būti atsargiam, nes nežinai, ar tai bus į gerą, ar viskas pasuks į blogąją pusę.
Jau keletą metų groju gitara, bet išeiti prieš didesnę auditoriją negu mano šaldytuvas niekaip nerasdavau jėgų.Turiu nuostabų mokytoją, mokantį mane groti šiuo instrumentu, ir turiu būti dėkinga jam už pasitaikiusią progą parodyti savo sugebėjimus.
Vieną snieguotą antradienio popietę baigiantis pamokai išgirdau pasiūlimą:
-Mūsų mokykloje lygiai po savaitės vyks talentų šou. Manau esi pasiruošusi parodyti, ką sugebi.
Nervingai prikandau lūpą jau ruošdamasi atsakyti, bet mokytojas kalbėjo toliau.
-Tu tikrai puikiai skambini gitara.Jeigu sugebėtum įveikti scenos baimę , manau daug pasiektum.
Nepatenkinta pakraipiau galvą.
-Pamastyk: juk gyvenime yra žymiai baisesnių dalykųuž dvijų minučių kūrinį, kurį tau reikės sugroti prieš auditoriją.
Atsisveikinusi su mokytoja patraukiau namo. Neinau, kodėl, bet tie žodžiai mane paveikė. Juk iš tikrųjų pasaulyje žmonės badauja , kas minutę miršta, pykstasi, serga nepagydomomis ligomis, praranda stogą virš galvos, o aš drįstu atsisakyti tokios progos. Tai paika. Ech na ir bailiukė. Nusprendžiau.Rytoj iš ryto susiradusi mokytoją pasakysiu , kad sutinku.
Rytas. Nerimaudama glamžau megztinį. Greičiau jis ateitų, nes galiu persigalvoti.
Penkios minutės. Dešimt minučių.Jo vis dar nėra, o pertrauka eina į pabaigą.
Dvi minutės.Duodu jam dvi minutes- jei nepasirodys, vadinasi, pats likimas nusprendė, kad ten nedalyvausiu.
Ritmingai mušdama koją į grindis bandžiau nusiraminti.Tiesiog reikia kantriai palaukti.
-O Neringa.Nejaugi persigalvojai?
Su juo atėjęs vaikinukas nusišypsojo kreiva šypsena( tai mane sutrigdė), betnurijusi kartų nervų gumulą prakalbau.
-Kaip matote, taip.-nužvelgiau nepažįstamąjį.
-Čia Edvinas,- supratęs mano nebylų klausimą atsakė mokytojas.-Jis taip pat dalyvaus tame renginyje, taip pat gros gitara, tik elektrine.
Iš tikrųjų man ir nerūpėjo, bet savo konkurentus visuomet verta pažinti iš anksto. Nuskambėjo skambutis.Vis dar neatitraukdama akių nuo vaikino juodais kaip anglis plaukais ir su keistai miela šypsena bandžiau eiti į pamoką.
-Ar ko nors lauki?-mielai pasiteiravo Edvinas.
Nusukau akis ir nieko neatsakiusi nuėjau.Tikriausiai pagalvos kad aš nebylė, mokanti ištarti tik vieną frazę '' kaip matote taip''.Per vėlu graužtis- dabar turiu kreipti dėmesį tik į konkursą.
Svaitė prabėgo taip greitai, kad net nespėjau nuveikti nieko įpatingo. Kiekvieną vakarą skambinau gitara- mažiausiai po dvi valandas.Nuo pirštų pradėjo luptis oda, nuo įtampos negalėdavau užmigti. Vis galvojau ir galvojau ar man pavyks. Ar nesusikirsiu? O jei susikirsiu, kas tada ? Tuomet taip ilgai kurtas pasitikėjimas savimi subliukš kaip muilo burbulas.Labai tikiuosi, kad taip neįvyks...
Siaubingojo antradienio rytas prasidėjo katastrofiškai.. Ryte negalėjau nieko valgyti, nes pykino-tikriausiai nuo jaudulio. Droždama į mokyklą praėjau draugės Gabijos namus, turėjau grįžti atgal, o galiausiai visu ūgiu išsitiesiau ant esfalto.Taip staigiai griuvau Gabija net nespėjo sureaguoti.
Prieš generalinę repeticiją vaikščiojau balta kaip drobė, bet tik įžengusi į mokytojo kabinetą pasijutau geriau , lyg sedėčiau namie prieš savo baltąjį šaldytuvą.
-Sveika Neringa.-traukdama gitarą iš dėklo išgirdau mokytojo balsą-pasiruošusi?
-Na galima sakyti ir taip,-nervingai šyptelėjau.
eCh ir vėl tas Edvinas... Kaip nuolankus šunytis atėjas išpaskos.
-Labas-pasisveikino jis.
-Labas,-kuo abejingiau atsakiau.
Jeigu čia bus pašalinių net nesiruošiu repetuoti.
-Neringa pradėk pirmaTu grosi ''Foje'' dainą ''Laužo šviesa'' taip?
-Taip mokytojau, bet manau apsieisiu ir be repeticijų.
-Kaip žinai.
Ryžtingai linktelėjau nors taip nesijaučiau. Visą pusvalandį klausiausi kaip Edvinas elektrine gitara grojo '' The Eagles'' kurinį ''Hotel colifornia''- pavydėjau jam tokio balso ir gebėjimo mikliai judinti pirštus. O kaip grosiu aš ?.. Reikės nepamiršti dainuoti.. Jei jaudinsiuosi taip kaip dabar, nieko gero nebus.
Salės užkulsiai. Visi laimingi, patenkinti bendrauja vieni su kitais o aš negaliu pratarti nė žodžio.Net burna išdžiuvo. dalyvių sąraše esu trečia. Tojau mano eilė. Reikia susikaupti ir nesijaudinti tada viskas bus gerai. Užsimerkiau.Tiesiog įsivaizdavau kokį malonų dalyką, kad ir didelę porciją ledų su šokolado gabaliukais.Mmmm... Niam niam tikras skanumėlis.
-Odabar pasitikite gitaristę Neringą-ji mums pagros ir padainuos grupės ''Foje'' dainą ''Laužo šviesa''- pasigirdo vedėjo balsas.
Tie plojimai... Man ėmė svaigti galva, bet nedrąsiais žingsneliais vis dėl to išėjau į sceną ir atsisėdau ant specealiai man paruoštos kėdės.Pirmą akordą sugrojau gerai, antrą taip pat, tuomet uždainavau.Nužvelgusi salėje sėdinčius žmones suabejojau ir ... mano balsas užlūžo.Kilo mažas šurmulys, bet nutariau nepasiduoti bandžiau dainuoti toliau. Pirštai nuslydo nuo stygų ir pasklido džergiantis garsas.Paigirdo juokas .Mano žandus išpylė raudonis- jau ruošiausi bėgti- lyg triušis pamatęs lapę.TAčiau tuomet atėjo mano gelbėtojas ir užgrojęs skambia elektrine gitara uždainavo mielu ausiai balsu. Klausiamai pažvelgiau į Edviną, bet jis tik mirktelėjoir nežymiai pakreipė galvą į mano instrumentą.Supratusi jo užuominą prisijungiau groti kartu.Nebebuvo, baisu nes žinojau kad esu ne viena jaučiau kad tą naštą, slėgusią mane visą savaitę , jis pavertė maloniu pasilinksminimu vos per akimirką.
Niekas nevyksta šiaip sau-kiekvienas įvykis turi prasmę.Jeigu kartais nesurikuosi, gali prarasti didžiausią galimybę savo gyvenime ir netekti progos patirti kažką naujo ..
LAUKITE TĘSINIO...