Pirmas įrašas.


Keista į dienoraštį rašyti ne tik apie save. Dar keisčiautaip ryškiai suvokti kito jausmus...Gyvenimas viską supina į didelį gijų kamuolį. Nors ir kaip bandytum išsisukti, su kiekvienu nepažįstamu, esi kažkaip susiijęs. Girdėjai apie jį paskalų, matei praeinantį gatve, ar netyčia prisilietei sausakimšoje minioje. Toks jau tas likimas - nežinai, kokia bus rytdiena, nežinai kokį naują veidą pamatysi.
Taigi..
Šis rytas nebuvo išskirtinis. Tingiai atsikėlusi iš lovos pavalgiau ir traukiau į mokyklą. Gabijai nebuvo pirmosios pamokos, tad pėdinau viena ir ritmingai girgždinau sniegą. Drabužinėje palikusi paltą sustojau prie pamokų tvarkaraščio. Ir tada (nwžinau, kokia trauka paskatino) pažvelgiau pro pirmojo aukšto langą į galinį mokyklos kiemą. Ten stovėjo būrelis vaikinų ir kvatodami spoksojo į raudoną sniegą.Raudona sniegą? Išpūčiau akis. Po galais kraugjas. Dabar jau delnais įsirėmusi į stiklą stebėjau situaciją. Smulkus neaukštas berniukas susirietęs gulėjo sniege, o da vieną skaudų spyrį į pilvą ruošėsi paleisti.. One. Ne kas kitas kaip Edvinas. Vnomis plūstėjo pyktis. Net nepajutau, kaip trenkusi lauko durimis jau žingsniavau šaltyje. nespėjusi prieiti išvydau baisiausią vaizdą savo gyvenime-tas nevisprotis spyrė taip , kad varkšelio akys nuo skausmo išsiplietė ir vėl užsimerkė.
Šokau artyn šaukdama.
-Gyvuly tu. Tau dar juokinga?Nieko daugiau nesugebi, tik spardyti mažesnius?
Pajudinau berniuką.
-Kaip tu ?
-Palikime balandėlius kartu.Pagaliau ji surado savęs vertą.Sugriežiau dantimis. Nesileisiu iki jo lygio-nesiruošiu ginčytis, tuo labiau kad Edvinas toks neprognozuojantis-dar vožtels man. Gerai, kad čia nėra Gabijos:nemato kokia šiukšlė jo giminėje.Mano keiksmus mintyse patraukė duslus garsas. Atsisukau. Edvinas klūpėjo. Nuo jo lūpos varvėjo tirštas kraujas. Pažvelgiau į ką tik atėjusį vaikiną-tas veidas man pažįstamas.. Jis mokosi 10B.Kol mąsčiau Edvinas atsistojęs pasitrynė lūpą.
-Ne visi namie?
-Užkliuvo mano brolis?
-Nereikėjo kreivai žiūrėti,-arkliškai išsiviepė-Nori ir tu ?
-Skirtingai nuo pradinukų aš moku apsiginti.Vaje o ką daryti man? Nors ir kaip stengčiausi , ne mano jėgoms visus išgelbėti.
-Mariau- lemendamas bandė stotis mažylis.
-Nešam iš čia kudašių-pastvėrusi jį už rankos pradėjau temti.
-Ai-suaimanavo.Paleidau jo ranką.
-O mano brolis?
-Nesijaudink.Jis viską sutvarkys.Atsisukau patvirtinti ką tik ištartus žodžius.Iš siaubo skrandis kone apsivertė.Marių laikė du aukšti vaikinai, O Edvinas užsimojęs smogė savo kietu kumščiu jam į pilvą.Sustojusi neleidau berniukui atsisukti.Stengiausi paslėpti savo baimės kupinas akis.
-Ar kas atsitiko?-paklausė mažylis.Be isterijos.Turiu nesukelti panikos.
-Žinoma, ne- per daug dirbtinai nusišypsojau.-Einu pasikalbėti su tavo broliu,o tu bėk už mokyklos kampo ir jokiu būdu negrįžk atgal.Kai viskas baigsis ateisime tavęs pasiimti.Supratai?
Jis liktelėjo ir mažais žingsneliais nubėgo.Pažvelgiau kojomis kažką bandantį padaryti Marių ir mintyse susidėliojau planą.Nėra ko laukti-reikia veikti.Parpuoliau ant kelių. Nuo sniego šaltumo pradėjo gelti kojas,bet ne tai dabar svarbiausia.
-Aaaa.-sustugau, kiek tūrėjau jėgų.-Padėkite.Mano kojos šąla.
Egoistiška bet reikėjo kažkaip atkreipti dėmesį.Mačiau, kaip mokykloje prie langų pradėjo būriuotis mokiniai, o kai kurie mokytojai jau skubėjo į direktoriaus kabinetą. Puiku kaip tik- to ir siekiau PAGALBOS. Išbėgus direktoriui ramiai atsistojau. Paskui jį į kiemą sublūdo kone visa mokykla. Nusišypsojau.Edvinas su draugeliais paleido Marių.Jis bandė atsistoti tiesiai,bet akyse matomas kausmas neleido.
-Kas čia vyksta ?-nužvelgęs mane ir kruviną sniegą, kuris skyrė mus lyg fronto linija, paklausė direktorius.
O taip. Ką dabar sakyti? Šios plano dalies neapsvarčiau...
-Manau jums išsamiai paaiškins Edvinas.-parodžiau pirštu į megztinį glamžantį vaikėzą. Direktorius jį nužvelgė rūsčiu žvilgsniu, o aš tyliai nukėblinau kampo link, kur slėpėsi berniukas. Mažylis sėdėjo susirietęs į kamuoliuką ir lingavo pirmyn, atgal.
-Stokis nes sušalsi.
-Man labai skauda ranką.
Apžiūrėjau jo kruviną striukės rankovę. Tas keistas traškėjimas nežadėjo nieko gero.. Padėjusi jam atsistoti nuvedžiau pas mokyklos seselę.Penkiolika minučių stovėjau už durų ir laukiau nuosprendžio- tai rimta ar ne ?
Pradėjusi graužti paskutinį ilgą nagą , pamačiau ateinantį Marių. Abėjingai nusisukau;aš jo vistiek nepažįstu.
-Kur mano brolis?-pasigirdo tvirtas balsas.
-Pas seselę.Nuvedžiau nes manau lūžo ranka.
-Jeigu nukentėjo nors vienas jo kaulelis, patykosiu Edvino, nes muštis su visa gauja-ne mano naudai.-išsišiepė, lyg būtų patenkintas savo žygdarbiu.
-Pirmiausia pats žaizdas išsigydik.-pasakiau abėjingu balsu.
Nieko neatsakė. Gal įsižeidė ? Nesvarbu, nes elgėsi kvailai puldamas į pakvaišusių vilkų būrį, nors tenka pripažinti tai narsu.
-Ačiū...- po kelių tylos minučių išlemena jis.-Kad išgelbėjai mano brolį ir padėjai man... Kaip iš merginos tai labai drąsu.
-Ai tai mano kasdienybė.-susiraukusi pavarčiau akis.-Gelbėti kitus ir gadintis nervus.
Jis nusijuokė ir įdėmiai spoksojo į mane.
-Pala juk tu ta tylenė Vilmos draugė..
Vilma- buvusi mano bičiulė, kuri elgėsi su manim kaip su skuduru.
- Nebe Vilmos draugė ir ne kokia tyli.
Vėl tas juokas.Mažą šypsenėlę išspaudžiau ir aš. Sėdint tyloje iš seselės kabineto išėjo berniukas su aprišta ranka..
-Kaip tu ?-pripuoliau.
-Išplyšęs raumuo.-linksmai išsišiepė.
Garbės žodis aš vyriškos lyties niekuomet nesuprasiu.. Skausmas ir muštynės, muštynės ir skausmas- jiems tai patinka.
Po visko dar gerą pusvalandį kalbėjome. Išsiaiškinau kad mažylio vardas Tadas ,O Marius yra vienas iš geriausių Vilmos draugų. JIs galvojo, kad esu tyli ir nedrąsi pelytė, nes kažkada buvome susitikę, po šendienos įvykių vaikino nuomonė pasikeitė. Tiesą sakant, jo nepamenu, bet Marius prisipažino, kad jau tuomet kažkuo įsiminiau. Paglostė širdį, bet tik tiek.
Vis dėlto keistas tas gyvenimas. NeŽinai ką tau likimas atneš kitą dieną , bet gali būti tikras, suves su nepažįstamu žmogumi, nes su kiekvienu kažkaip esi susiijęs, o už dalį-net atsakingas.
Laukite tęsinio....